Nejaugi aš išprotėjau.

Žinai... Tai lyg beprotybės karuselė proto ribose.

Tu rašai, o aplinkiniai bando tam sutrugdyti.

Jie kiša tau į galvą lėkštą muziką, kuri dar ilgai skambės tavo galvoje. Sunku.
Kam kalbėti, jei nusikalbi.
Nereikia.
Geriau patylėti. 

Ir ta muzika...
Man reikia išsivemti.
Leiskite. Prašau.
Jūs man neleidžiate. 

Kodėl. Kodėl. Kodėl.
Nenurodinėkite man kaip gyventi.
Aš negaliu būti kaip jūs.
Aš 'kitokia' ir neaiškinkite, kad nesuprantate žodžio 'kitoks'.

Nes aš suprantu, jūs taip pat.

Viskas. Eikite lauk.
Tuoj drėbsiu savo mėšlą jums į veidą.
Veidą, kuris man jau įkyrėjo.
Ir vėl. Jūs pradėsite išsigalvoti nebūtus dalykus.
Tai ne apie jus. Tai apie kitus.
Užtenka. Nebesigilinkite. Prašau.
Tai lyg beprotybės karuselė ir jau nebe proto ribose.