Sielos veidrodis*

Sėdu prieš sielos veidrodį. Peteliškės mano sieloj šoka valsą, o vabalai groja maršą..  Viskas būtų gražu, jei nebūtų išpuvę. Bandau surinkti viską kas kvepia, spindi ir paslėpti tvaiką, šiukšles, netvarką. Bet aš ne tokia.
Grožis čia tiesiog nelimpa.
O kažkada mano siela akindavo. Joje vabalai dar negrojo maršo ir peteliškių buvo daugiau..
Ir kas kaltas?
Ar tai piktas kaimynas per naktis grojantis pianinu ir neduodantis ramybės? O gal.. gal tai ta moteris prakeikus dėl užkliudyto pirkinių maišo. Gal vos nepartrenkusi mašina?
Gal.. Gal.. Gal..
Tai negaliu būti aš pati ir mano bėdos. Kiti dėl viso to kalti.
Jaučiu kaip viskas byra į šipulius. Galbūt taip buvo lemta? Taip reikėjo?
Nežinau.
Jaučiu kaip prie ausies tyliai pasigirsta žodžiai: tai tu kalta.
Ar tai buvo mano ego, aš nežinau.
Žinau, kad nuo to vakaro daugiau savo sielos nebemačiau.

Ji išėjo, o aš likau gulėti vietoje.
Daugiau niekas nebešnabždėjo man į ausį ir niekada nebemačiau šokančių peteliškių...