kai skęsdavom kalnuos vieni*

gyvenome laimingi.
Norvegijos miškuos.
mėnulis kviesdavo mus šokti.
žvakes degiodavom kalnuos.
atrodė viskas taip laimingai.
bet nemylėjo niekas..
mergaitės vienišos.
kaštoniniai plaukai jos buvo.
o akys tos. lyg jūra mėlyna.
/////////////////////////////////////////////
įšėjom kalnuose paskęsti.
mergaitė liko tarp pušų ir eglių.
/////////////////////////////////////////////
stovėt vienui viena.

kakavą gersime lauke*

vėjas sklaidė tavo plaukus
\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\
išvaikė sniego patalus juose
\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\
suderino akordus instrumentų
\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\
pavasaris
jis čia

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

Aš ir Tu, kartu.

Tąnakt mėnulis švietė kitaip.. Jame galėjau įžvelgti ošiančią jūrą. Dabar suprantu, jis švietė tik mums.
Mes kalbėjome iki paryčių.. Stebėjau kaip tavo kojų pirštai lingavo pagal "Bitlų" muziką. Vyno butelis tuštėjo, o žodžiai vis nesibaigė.
Rytiniai saulės spinduliai šoko šviesiomis mūsų mažo buto sienomis. Nenorėjau, kad viskas taip ir pasibaigtų. Mano akis užplūdo ašaros ir aš verkiau, verkiau, verkiau. Tu man prižadėjai, kad visada būsi šalia ir aš tuo tikėjau.
Vėliau mes dar ilgai vakarais gerdavome vyną ir klausydavome "Bitlų", o ryte, kai sienomis šokdavo spinduliai, mes gerdavome kakavą.
Žinai, aš tave mylėjau..