kai skęsdavom kalnuos vieni*

gyvenome laimingi.
Norvegijos miškuos.
mėnulis kviesdavo mus šokti.
žvakes degiodavom kalnuos.
atrodė viskas taip laimingai.
bet nemylėjo niekas..
mergaitės vienišos.
kaštoniniai plaukai jos buvo.
o akys tos. lyg jūra mėlyna.
/////////////////////////////////////////////
įšėjom kalnuose paskęsti.
mergaitė liko tarp pušų ir eglių.
/////////////////////////////////////////////
stovėt vienui viena.

kakavą gersime lauke*

vėjas sklaidė tavo plaukus
\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\
išvaikė sniego patalus juose
\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\
suderino akordus instrumentų
\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\
pavasaris
jis čia

\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\

Aš ir Tu, kartu.

Tąnakt mėnulis švietė kitaip.. Jame galėjau įžvelgti ošiančią jūrą. Dabar suprantu, jis švietė tik mums.
Mes kalbėjome iki paryčių.. Stebėjau kaip tavo kojų pirštai lingavo pagal "Bitlų" muziką. Vyno butelis tuštėjo, o žodžiai vis nesibaigė.
Rytiniai saulės spinduliai šoko šviesiomis mūsų mažo buto sienomis. Nenorėjau, kad viskas taip ir pasibaigtų. Mano akis užplūdo ašaros ir aš verkiau, verkiau, verkiau. Tu man prižadėjai, kad visada būsi šalia ir aš tuo tikėjau.
Vėliau mes dar ilgai vakarais gerdavome vyną ir klausydavome "Bitlų", o ryte, kai sienomis šokdavo spinduliai, mes gerdavome kakavą.
Žinai, aš tave mylėjau..

ji.

Cigaretė po cigaretės.

 Perregimi dūmai įsisupa į plaukus.

 Pavargusios rankos.
Svyra tyliai į žemės tamsą.
Purvinos mintys.
Nuplaunamos švęstu vandeniu.
Nueitas kelias.
Pamirštamas ir uždaromas tyliai širdy.
Laimingos akimirkos.
Sugula lyg dulkės ant skruostų.
Vyno butelis.
Tiesiog geriamas
Revoliucija galvoje.
Bando kabintis už paskutinio plūduro.
Ji.
Ji tiesiog ateina.

Sapnai.

Ar androidai sapnuoja elektrines avis?

Sielos veidrodis*

Sėdu prieš sielos veidrodį. Peteliškės mano sieloj šoka valsą, o vabalai groja maršą..  Viskas būtų gražu, jei nebūtų išpuvę. Bandau surinkti viską kas kvepia, spindi ir paslėpti tvaiką, šiukšles, netvarką. Bet aš ne tokia.
Grožis čia tiesiog nelimpa.
O kažkada mano siela akindavo. Joje vabalai dar negrojo maršo ir peteliškių buvo daugiau..
Ir kas kaltas?
Ar tai piktas kaimynas per naktis grojantis pianinu ir neduodantis ramybės? O gal.. gal tai ta moteris prakeikus dėl užkliudyto pirkinių maišo. Gal vos nepartrenkusi mašina?
Gal.. Gal.. Gal..
Tai negaliu būti aš pati ir mano bėdos. Kiti dėl viso to kalti.
Jaučiu kaip viskas byra į šipulius. Galbūt taip buvo lemta? Taip reikėjo?
Nežinau.
Jaučiu kaip prie ausies tyliai pasigirsta žodžiai: tai tu kalta.
Ar tai buvo mano ego, aš nežinau.
Žinau, kad nuo to vakaro daugiau savo sielos nebemačiau.

Ji išėjo, o aš likau gulėti vietoje.
Daugiau niekas nebešnabždėjo man į ausį ir niekada nebemačiau šokančių peteliškių...

                           

Tavo lūpų kampučiai, ruduo ir jazminų arbata.

Mergaitė sėdėjo ir gėrė jazminų arbatą, kurioje šoko drambliukai. Ji gėrė paskutinius rudens kvapus, saulės spindulius, tavo lūpų kampučius. Staiga tu paėmei jos ranką ir ji pradėjo tirpti. Ji tirpo nuo pirštų galiukų ligi pat girgždančių durų, šaukiančio vaiko, važiuojančio troleibuso, tavo skruostų duobučių.  Mergaitė tirpo ir bėgo gatvėmis, namų stogais, parduotuvių prieangiais... Tirpdama ji palietė kiekvieną tavo kūno kertelę ir paskutinį kart įsisupo tuose lūpų kampučiuose, kuriuose tilpo visa kas gera.
 Gatvėjė šlavėjas dar bandė surinkti jos gležną kūną ir paleisti jį pavėjui, bet skubantis žmogus tik paspyrė jos trupinius, benamis šuo nulaižė mergaitei skruostus, mašina sumaišė ją su rudeniniais lapais, o vėjas ėmė ir nupūtė.
Mergaitė pagaliau pavirto išsvajotuoju rudeniu, o atėjus žiemai ji tik miegojo tavo lūpų kampučiuos. Tu net nejausdmas jos šilumos ir toliau gėrei jazminų arbatą, kurioje šoko drambliukai. Ruduo taip ir baigėsi, o tu vis sėdėjai ir gėrėjais.