Mergaitė sėdėjo ir gėrė jazminų arbatą, kurioje šoko drambliukai. Ji gėrė paskutinius rudens kvapus, saulės spindulius, tavo lūpų kampučius. Staiga tu paėmei jos ranką ir ji pradėjo tirpti. Ji tirpo nuo pirštų galiukų ligi pat girgždančių durų, šaukiančio vaiko, važiuojančio troleibuso, tavo skruostų duobučių. Mergaitė tirpo ir bėgo gatvėmis, namų stogais, parduotuvių prieangiais... Tirpdama ji palietė kiekvieną tavo kūno kertelę ir paskutinį kart įsisupo tuose lūpų kampučiuose, kuriuose tilpo visa kas gera.
Gatvėjė šlavėjas dar bandė surinkti jos gležną kūną ir paleisti jį pavėjui, bet skubantis žmogus tik paspyrė jos trupinius, benamis šuo nulaižė mergaitei skruostus, mašina sumaišė ją su rudeniniais lapais, o vėjas ėmė ir nupūtė.
Mergaitė pagaliau pavirto išsvajotuoju rudeniu, o atėjus žiemai ji tik miegojo tavo lūpų kampučiuos. Tu net nejausdmas jos šilumos ir toliau gėrei jazminų arbatą, kurioje šoko drambliukai. Ruduo taip ir baigėsi, o tu vis sėdėjai ir gėrėjais.
Patinka. :) labai svaigus ir toks lengvas, malonu skaityti.
AtsakytiPanaikintilabai ačiū :>
Panaikinti